Pilys ir piliakalniai (senieji įtvirtinimai)

Kauno miesto ribose esama 8 piliakalnių, kurie buvo naudojami ne vienu metu. Kai kurie jų turi rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą istoriją, kiti yra identifikuojami sunkiau. Taip pat rašytiniuose šaltiniuose yra minimos vietovės, kurių vieta yra sunaikinta arba dar nesurasta.

Žinomi piliakalniai:

Aukštųjų Šančių piliakalnis (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A319P, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR12) – piliakalnis Kauno savivaldybės teritorijoje, ant Nemuno kranto, Šančių seniūnija. Pasiekiamas Aukštuosiuose Šančiuose važiuojant iš K. Baršausko gatvės Breslaujos, Prancūzų ir Verkių gatvėmis, neprivažiavus karių kapinių, 250 m į kairę rytų kryptimi nuo mašinų stovėjimo aikštelės – takelis veda iš parko, 100 m į pietus nuo aikštelės.

Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštutinės terasos krašte. Aikštelė keturkampė, pailga vakarų – rytų kryptimi, 4,5 m ilgio, 8 m pločio. Jos vakariniame krašte supiltas 1,5 m aukščio, 15 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 25 m ilgio, 17 m pločio, 2 m gylio griovį. Pietiniame šlaite, 4 m žemiau aikštelės yra 3 m pločio terasa, nuolaidėjanti į pietus. Šlaitai statūs, 30 m aukščio. Aikštelės ir pylimo šonai nuslinkę, piliakalnis apaugęs smarkiai išretintais lapuočiais. Į jį įrengti laiptai. Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.

Šaltiniai:

  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.96.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC A. F.1. Ap.1. B.11. P.294.
  • Petras Tarasenka. Kauno senovė // Kauno tiesa, 1958 m. rugsėjo 23 d.

Eigulių piliakalnis – piliakalnis (A320P) ir archeologinis kompleksas (kapinynas, gyvenvietė) Kaune, Eiguliuose, Neries kairiajame krante.

Piliakalnis yra Tvirtovės alėjos gale, upės kranto aukštumos kyšulyje. Iš pietų, vakarų ir šiaurės jį juosia gilios daubos, iš rytų ir pietryčių prieina gretimos aukštumos, nuo kurių piliakalnį skiria apie 50 m ilgio griovys. Aikštelė 70 x 60 m dydžio, nuapvalintais kampais. Jos rytiniame gale supiltas 5–6 m aukščio pylimas.

Aikštelė ir pylimas apardyti per Pirmąjį pasaulinį karą kasant apkasus ir vėlesnių statybų. Joje rasta žiestų puodų, puoštų horizontaliomis lygiagretėmis ir banguotomis linijomis bei įvairiomis įkartomis, šukių, apdegusio molio tinko gabalų, geležinis arbaleto strėlės antgalis.

Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo 1379 m. rašytiniuose šaltiniuose minima ir 1382 m. birželio 30 d. per Vokiečių ordino antpuolį sudeginta Eigulių (Egollen) pilis.

Pietinėje piliakalnio dalyje galima atrasti išlikusių, bet vandalų nuniokotų bunkerių, kurių šaunamosios skylės atsuktos į Neries pusę. Gali būti, kad tai buvo ginybinis bunkeris nuo puolimo iš vakarų.

Šaltiniai:

  • Eigulių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 361 psl.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.

Jiesios (Pajiesio) piliakalnis, dar vadinamas Napoleono kalnu yra Kaune, prie Piliakalnio gatvės, kairiajame Nemuno krante, tarp Panemunės ir geležinkelio tiltų. Aukštis 63,6 m. Šlaitai statūs, apaugę lapuočiais. Į pietryčius nuo piliakalnio į Nemuną įteka Jiesia.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. Tai natūrali kalva, pritaikyta gynybai. Pietinėje ir šiaurinėje papėdėse buvo senovės gyvenvietė, joje rasta grublėtosios ir žiestos keramikos, XIV–XVII a. kultūrinis sluoksnis.

Nuo XIX a. dar vadinamas Napoleono kalnu – spėjama, kad nuo šios kalvos Napoleonas 1812 m. birželio 24 d. stebėjo Prancūzijos kariuomenės persikėlimą per Nemuną.

1913 m. Napoleono žygio 100 metų sukakties proga čia lankėsi Rusijos caras Nikolajus II.

Piliakalnis priklauso 1960 m. įsteigtam Jiesios kraštovaizdžio draustiniui. Ant kalno švenčiamos senovinės baltų šventės. 1997 m. gruodžio 31 d. Jiesios piliakalnis įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą.

Šaltiniai:

Marvelės piliakalnis – piliakalnis (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR11; unikalus objekto MC kodas 1803; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A322P) Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, Aleksoto seniūnija. Piliakalnis stūkso įkalnėje tarp Lampėdžių tilto ir Akademijos. Pasiekiamas iš Kauno vakarinio lanksto A5 (Lietuva) – 30 m į rytus nuo jo, pasukus į Marvelės gatvę, iš jos pavažiavus gatvele pro Kauno vandenvalos įrenginius į pietvakarius link sugriuvusio Marvos dvaro liekanų, nuo jų paėjus į pietvakarius 150 m.

Piliakalnis įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštumos krašte, Marvelės kairiajame krante. Aikštelė keturkampė, orientuota šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 7 m ilgio, 13 m pločio. Jos pietiniame krašte supiltas 3 m aukščio, 19 m pločio palei aikštelės kraštus užlenktas pylimas, už kurio iškastas 18 m pločio, 2 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 17­-20 m aukščio.

Aikštelės šiaurės rytinė dalis nuslinkusi. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais.

Šiaurinėje papėdėje, Nemuno slėnyje buvo apie 1 ha papėdės gyvenvietė (sunaikinta apie 1986 m. tiesiant Kauno vakarinį lankstą). 1 km į rytus yra II a. – XIII a. Marvelės kapinynas, tyrinėtas 1991–2002 m.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Atsiradimo data: I tūkstantmetis, datuota remiantis žiedadulkių tyrimo metodu.Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 5800 m². 1972 m. piliakalnį žvalgė Mokslinė metodinė taryba. Už 1,3 km išaiškintas dar vienas piliakalnis su didele, 400 kv. m aikštele. Planuojama objektą 2014 m. rudenį įteisinti, įtraukiant į Kultūros vertybių registrą.

Šaltiniai:

  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 104 (Nr. 421).
  • http://kultura.lrytas.lt/istorija/miesto-pakrastyje-idomus-atradimas.htm
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.96.
  • Petras Tarasenka. Marvelės gyvenvietė // Kauno tiesa. 1958, lapkričio 12 d.
  • K. Bartkus. Nepastebėtas piliakalnis ties Kaunu // Kraštotyra. V.,1963. P.110-112.

Veršvų piliakalnis – piliakalnis (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR13; unikalus objekto MC kodas 1805; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A323P) ir buvusi gyvenvietė Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, Šilainių seniūnija. Pasiekiamas iš Islandijos plento žiedo ties IX fortu važiuojant Žemaičių plentu Vilijampolės link, Baltų prospektu, Šilainių plentu ir Gabijos gatve iki jos posūkio į dešinę vakarų kryptimi, toliau paėjus pro gyvenamuosius namus įgilintos magistralės­-vakarinio lanksto šiauriniu šonu 300 m į pietvakarius, yra kiek dešiniau, šlaitui leidžiantis į Nemuno slėnį.

Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Aikštelė beveik keturkampė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 12×9 m dydžio. Jos rytiniame krašte supiltas 3,5 m aukščio, 20 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 17 m pločio, 2 m gylio griovį. PV šlaite, 2 m žemiau aikštelės yra 3 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 37 m aukščio. Piliakalnis apaugęs paskirais krūmais, šlaitų apatinėje dalyje­ – lapuočiais.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – ­XIV a. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 15 200 m². Išmatavimai: 220 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir iki 130 m pločio.

1943 m. piliakalnį žvalgė Petras Tarasenka. 1986 m. Vytautas Daugudis piliakalnio aikštelėje ištyrė 57 m² dydžio plotą, rado 1 m storio I tūkstantmečio pr. m. e. ­- XIV a. kultūrinį sluoksnį su stulpavietėmis, lygia keramika, XVIII a. – XIX a. kalvės liekanomis.

Šaltiniai:

  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 181 (Nr. 816)
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.96.
  • Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais, leidimo metai 1988, p. 28-31.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC A. F.1. Ap.1. B.13. P.297-304.
  • Petras Tarasenka. Kauno senovė // Kauno tiesa, 1958 rugsėjo 19 ir 22.
  • Petras Kežinaitis. Kauno apylinkės. V.,1958. P.109.

Vieškūnų piliakalnis stūkso Palemone, prie Kauno marių, buvusioje Vieškūnų kaimo teritorijoje. Išsidėstęs tarp Lakštingalų slėnio (šiaurėje) ir Pažaislio jachtų klubo (pietuose). Šalia Geležinkelio (Palemono) forto liekanos. Kalno papėdėje buvo Vieškūnai. Gynybiniai įrengimai rodo, kad piliakalnis buvo svarbus kovų su kryžiuočiais centras. Piliakalnis aptiktas 1992 metais.

Nuorodos:

Kauno pilis ir miesto gynybinės sienos

Kauno pilis:

Kauno pilis buvo pastatyta Algirdo ir Kęstučio laikais Nemuno ir Neries santakoje. Nemuno upės pilių tarpe tai buvo išskirtinė, mūrinė pilis, kuriai tiek lietuviai tiek kryžiuočiai skyrė ypatingą reikšmę.

I pilis jau stovėjo 1361 metais, kai kryžiuočiai atsiuntė žvalgus Kauno pilies įtvirtinimams apžiūrėti ir įvertinti. Kitais, 1362 metais ankstyvą pavasarį, tik Nemunui išsivadavus nuo ledų, kryžiuočiai atvyko laivais ir išsilaipino saloje, buvusioje pačioje santakoje prie pilies, iš kur, pastatę tris tiltus, apsiautė pilį ir izoliavo ją  specialiai įrengtu grioviu ir pylimu, kuris neleido atsiūsti pilies gynėjams paramos. Tada naudojant įvairius apgulties įrengimus ir šturmo bokštus prasidėjo apgula, kuri tęsėsi tris savaites. Apie apsiaustį plačiausiai rašė Vygandas Marburgietis, kurio fragmentą čia spausdiname.

„Lietuviai, netekę Kauno, turėjo rasti jėgų ir laiko piliai atstatyti. Šiam reikalui Vyrgalės saloje buvo pastatyta Naujojo Kauno pilis, kuri buvo Nemuną pertveriančios sistemos ties Nevėžio žiotimis sudėtinė dalis. Sistemą kryžiuočiai išgriovė ir pradėjo patys tvirtinti. Kovos prie Vyrgalės truko kelis metus ir leido lietuviams kažkiek atstatyti Kauno pilį, tačiau  kokie įtvirtinimai stovėjo Kauno pilies vietoje 1368-1401, nėra aišku. Turimi fragmentiški duomenys rodė, kad pilis buvop svarbus gynybos punktas, tačiau nėra aišku, kokio pobūdžio įrengimai ten buvo, ir kuriuo metu kas buvo atstatoma, o kas sugriaunama[1]. Taip pat neaiškus santykis tarp Kauno ir Marienverderio, kurį Jogailos kariuomenė sėkmingai užėmė; skirtingi tyrinėtojai turi skirtingą nuomonę. Minimi mediniai įtvirtinimai, kurių pagalba galėjo būti laikinai įtvirtinama piliavietė[2].

Antroji, paraku šaudantiems ginklams pritaikyta pilis, kurią būtų galima vadinti antrąja pilimi ir kurios fragmentai pasiekė mūsų dienas, buvo pastatyta 1401-1409 metais, kai tarp kryžiuočių ir lietuvių būta taikos ir Kaune jau kūrėsi Kauno miestas. Pilį sudarė keturi apvalūs bokštai, kai kurie ant keturkampio pagrindo, sienų storis jau buvo 3,5 metro. Bokštai buvo pritaikyti ilgavamzdžiams mažo kalibro pabūklams ir tokiu būdu galėjo efektyviai gintis nuo priešų artilerijos. Gali būti, kad tuo metu buvo pastatyta ir pimoji miesto gynybinė siena, kuri aatsižvelgiant į miesto planą, galėjo eiti pagal šiandieninę Daukšos gatvę. Kaip tik tuo metu, po Žalgirio mūšio, pasibaigė karai su kryžiuočiais ir piliai nebuvo grąsinama. Tačiau tvirtinimai, kad pilis po 1410 metų prarado strateginę reikšmę, neturi jokio pagrindo, ji buvo svarbi tiek ginantis , tiek puolant kryžiuočius. Nėra didelė paslaptis, kad Livonijos Ordinas dalyvavo Lietuvos pilietiniame kare 1435 metais, o XV a. viduryje vyko trylikos metų karas, kuriame faktiškai lietuviai nedalyvavo, tačiau mūsų valdovas Kazimieras Jogailaitis buvopagrindinis šio karo organizatorius ir vėliava, ir Ponų tarybos neatsakingumo tik valdovo apsileidimo dėka lietuviai praleido progą atsikovoti Nemuno žiotis. Po Trylikos metų karo Kryžiuočių Ordinui teko atsisakyti svarbių teritorijų, jis prarado savo turėtą galią, tačiau bet kuris konfliktas Baltijos jūros baseine galėjo atgaivinti negyjančias Ordino žaizdas, ir Kauno piliai būtų tekę priimti smūgį iš Karaliaučiaus iš Rygos Vilniaus link.

Pavojus iš vakarų tikrai sumažėjo tik 1525 metais, kai Prūsija tapo Lenkijos karaliaus lenu.

Prasidėjus karams dėl Livonijos, reikėjo skaitytis su galimybe, kad vidinius Lietuvos regionus gali užpulti ir Maskvos kariuomenė, ypač netekus Polocko 1563 metais, todėl kaip tik tuo metu Kauno pilis buvo modernizuota, pastatant bastėją. Tai, kad bastėja nebuvo įrengta iki galo, rodo, kad pavojus sumažėjo. Tai gali būti siejama su sėkmingu lietuviams 1564 m. Ulos mūšiu ar su bendru situacijos pasikeitimu 1569-1572 metais. Tuo metu miestas augo ir senoji gynybinė siena galėjo nebetenkinti poreikių, todėl tikėtina, kad buvo statomi nauji įtvirtinimai, tegul ir mediniai ar fortifikuoti lauko tipo gynybiniais statiniais

Stepono Batoro žygių pagalba Livonijos karas buvo pabaigtas sėkmingai ir nuo 1582 metų vakarinėms Lietuvos žemėms pavojus sumažėjo, ir tokia padėtis išsilaikė iki tiesioginio švedų pavojaus atsiradimo. Gali būti, kad tuo metu rūpinimąsis pilimi sumažėjo, todėl ir 1601 metų sienų griūtis nėra toks atsitiktinis reiškinys, nors ir sukėlęs dideles diskusijas Abiejų Tautų respublikos seime.

XVII a. viduryje pastatyta miesto gynybinė siena, kurios fragmentai yra išlikę iki šių dienų. Nepaisant fakto, kad statybos vyko palyginus neseniai, turima labai nedaug žinių. Pati siena viduramžinio tipo, nepasižyminti nei storiu, nei aukščiu, taigi nepajėgi atsilaikyti prieš XVII a. ginklus, todėl tikėtina, kad buvo statyta prieš kazokus ar kitus artileriniais apgulties pabūklais nedisponuojančiais priešais. Istoriografijoje dominuojanti nuomonė, kad miesto siena turėjo tik ekonimonę reikšmę mažai įtikėtina, nes išlikęs boštas turi reikalingas sienos flankavimo priemones ir galėjo būti naudojamas gynybai. Šios sienos esminiu eelementu tapo įtvirtinimai Ąžuolų kalne, kurie piliai apgriuvus tapo pagrindiniu miesto gynybos elementu ir turėjo būti fortifikuoti dar prieš švedų „ sėdėjimą“ 1702-1709 metais.

Kauno pilis netikėtai buvo „atšaukta iš atsargos“ 1655 metais. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o vėliau ir Kauną ir po neilgų dvejonių įsitvirtino Kauno pilyje, tuo metu jau apleistą pilį sustiprindami turimomis priemonėmis. Įgula čia išstovėjo iki 1661 metų, kai po dvejus metus trukusios apsiausties įgla pasitraukė ir išvyko į Rusiją. Tuo Kauno pilies karinė karjera baigėsi.

XVIII a. Kaunas tebebuvo svarbus strateginis punktas, jame kryžiavosi du svarbūs tuo metu keliai: iš Rygos per Žemaitiją link Varšuvos ir iš Maskvos per Vilnių link Karaliaučiaus, todėl Kauną tvirtinti galėjo tiek Šiaurės karo švedai, tiek 1733-1735 metų tarpuvaldžio kovojančios pusės, tiek Septynerių metų kare dalyvaujanti Rusijos kariuomenė, Kaune įrengusi Rytprūsių karinę bazę. Beje, 1764-1777 metais Kauno pastoviai stovėjo Rusijos kariuomenės įgula, kuri galėjo įtvirtinimus prižiūrėti. Šie įtvirtinimai matomi ir 1774 metų Kauno plane, tačiau nėra minimi1792 ir 1794 metų karinių įvykių kontekste“.

[1] Pirmą kartą Senojo Kauno pilis po 1362 m.sugriovimo yra paminėta 1363 ir 1368 m. Henriko Vartbergės Livonijos kronikoje. (…).Neabejotinas atrodytų Vygando Marburgiečio 1376 metų Kauno pilies puolimo aprašymas, ir ten įvykęs mūšis, kurio metu žuvo nemažai kryžiuočių ordino brolių. Kaunas. Gynybiniai įtvirtinimai XIII-XVIII a. Lietuvos piliakalniai. Lietuvos Archeologijos draugijos puslapis archeologijosdraugija.lt.

[2] Kaunas. Gynybiniai įtvirtinimai XIII-XVIII a. Lietuvos piliakalniai. Lietuvos Archeologijos draugijos puslapis archeologijosdraugija.lt.

Pasidalinti:Tweet about this on TwitterPin on PinterestShare on LinkedInShare on Google+Share on Facebook

Mes socialiniuose tinkluose:

Facebook